Sibiro žemė prasivėrė ir iš jos liejosi lava – ne dienas, ne mėnesius, o šimtus tūkstančių metų. Milžiniški vulkaniniai išsiveržimai į atmosferą pumpavo tokius kiekius šiltnamio dujų, kad pasaulinė temperatūra pakilo šešiais–dešimčia laipsnių. Vandenynai šilo, rūgštėjo ir duso. Miškai žlugo. Per geologiškai trumpą laiką planetos paviršių paliko 94 procentai jūrų rūšių ir 70 procentų sausumos stuburinių.
Tai buvo didžiausias masinis išnykimas Žemės istorijoje. Ir tai, kaip jis vyko, turi kur kas daugiau bendro su šiandiena, nei norėtumėte tikėti.
Kaip šeši laipsniai sunaikino beveik viską
Šeši–dešimt laipsnių – skamba nedaug. Bet ekosistemoms tai buvo mirtinas smūgis. Vandenynų temperatūra pakilo tiek, kad deguonis pradėjo tirpti iš vandens. Atsirado plačios anoksinės zonos – vandenyno plotai, kuriuose tiesiog nebeliko deguonies. Jūrų fauna, prisitaikiusi prie siaurų šiluminės tolerancijos ribų, pradėjo masiškai žūti.
Tuo pačiu metu sausumoje griuvo atogrąžų miškai. Didžiulės teritorijos, kurios anksčiau sugerdavo CO₂ iš atmosferos, virto tuščiomis, nualintomis lygumomis su vos kelių centimetrų aukščio pionieriniais augalais. Šie augalai neturėjo pakankamai biomasės, kad kompensuotų anglies dvidešimt.
Ir čia prasidėjo užburtas ratas: miškai žlugo → mažiau CO₂ sugeriama → atmosferoje daugiau šiltnamio dujų → dar šilčiau → dar daugiau miškų žlunga. Šis grįžtamojo ryšio mechanizmas pratęsė krizę penkis milijonus metų – penkis kartus ilgiau nei įprasti klimato sutrikimų atsigavimo periodai.
Penki milijonai metų – tiek truko atsigavimas
Žemė atsigavo. Bet tai užtruko penkis milijonus metų. Tiek laiko reikėjo, kol nauja augalija pakankamai sutankėjo, kad pradėtų efektyviai kaupti anglį, kol vandenynai atvėso ir prisipildė deguonies, kol ekosistemos persitvarė iš pelenų.
Kodėl taip ilgai? Nes sunaikinti anglies absorbentai – atogrąžų miškai – buvo pakeisti augalija, kuri nesugebėjo atlikti tos pačios funkcijos. Tai lyg sugadinti siurblį ir bandyti jį pakeisti kibiru – veikia, bet tūkstančius kartų lėčiau.
Naujieji biomai turėjo mažiau efektyvius anglies kaupimo mechanizmus. Planeta buvo įstrigusi padidinto šiltnamio efekto sąlygose ir laukė, kol biologija pamažu atkurs tai, kas buvo sunaikinta per geologinę akimirką.
Kodėl tai svarbu šiandien
Paraleles sunku ignoruoti. Dabartiniai antropogeniniai CO₂ lygiai kyla greičiau nei bet kada per pastaruosius 66 milijonus metų. Atogrąžų miškų naikinimas silpnina planetos anglies sekvestracijos pajėgumą – lygiai tą patį mechanizmą, kuris pratęsė Permo krizę penkis milijonus metų.
Skirtumas – laiko mastas. Sibiro vulkanai dirbo šimtus tūkstančių metų. Mes tai darome per dešimtmečius. Ekosistemos neturi laiko prisitaikyti.
Niekas netvirtina, kad artėjame prie Permo lygio katastrofos. Bet grįžtamojo ryšio kilpos – miškų nykimas, vandenynų rūgštėjimas, deguonies mažėjimas – veikia tais pačiais principais. Ir kuo ilgiau jų nepastebime, tuo ilgiau truks atsigavimas.
Kiek dar laiko turime, kol grįžtamojo ryšio mechanizmai pradės veikti greičiau nei mūsų gebėjimas juos sustabdyti?
