Kodėl vieni žmonės nuolat siekia būti geriausi, o kiti vengia bet kokios konkurencijos? Kodėl tas pats įvykis vienam sukelia pyktį, kitam – liūdesį, o trečiam – abejingumą? Ir kodėl kai kurie žmonės, atrodo, visą gyvenimą kartoja tas pačias klaidas?
Psichologai jau seniai ieško būdų suprasti, kas iš tikrųjų varo žmogų – ne tai, ką jis sako ar demonstruoja, o gilesnius, dažnai nesąmoningus motyvus. Ir pasirodo, atsakymas slypi kažkur labai netikėtoje vietoje.
Ne testuose, ne ilgose terapijos sesijose, o kažkur, kur kiekvienas iš mūsų gali pažvelgti pats.
Trys varomosios jėgos
Pasak psichologų, visų žmonių gyvenimą organizuoja trys pagrindiniai siekiai: pranašumas, ryšys ir saugumas. Kiekvienas iš mūsų turi vieną dominuojantį – ir būtent jis formuoja mūsų sprendimus, santykius ir net tai, kaip prisimename praeitį.
Siekiantys pranašumo nuolat stengiasi būti geriausi, kompetentingiausi, labiausiai gerbiami. Jiems svarbu pasiekimai, statusas, pripažinimas. Net jei išoriškai jie atrodo kuklūs – viduje vyksta nuolatinis vertinimas: ar aš pakankamai geras?
Siekiantys ryšio labiausiai vertina santykius, priklausymą, emocinį artumą. Jų sprendimai dažnai grindžiami klausimu: ar tai sustiprins mano ryšius su kitais?
Siekiantys saugumo pirmenybę teikia stabilumui, kontrolei, rizikos vengimui. Jie renkasi tai, kas pažįstama ir nuspėjama.
Langas į tikrąjį „aš”
Bet kaip sužinoti, kuris motyvas dominuoja? Čia ir atsiskleidžia netikėtas įrankis – ankstyvieji prisiminimai.
Pirmosios istorijos, kurias žmogus prisimena iš vaikystės, nėra atsitiktinės. Jos atspindi požiūrį, per kurį jis mato visą gyvenimą. Tai tarsi filtras, per kurį interpretuojamos visos vėlesnės patirtys.
Jei pirmieji prisiminimai susiję su pasiekimais ar nesėkmėmis – tikėtina, kad žmogų varo pranašumo siekis. Jei juose dominuoja santykiai su artimaisiais – ryšio poreikis. Jei prisiminimai kupini baimės ar nesaugumo – saugumo siekis.
Ir tai nėra sąmoningas pasirinkimas. Žmogus tiesiog „atsitiktinai” prisimena būtent tas istorijas, kurios atitinka jo giluminę poziciją.
Kodėl prisimename būtent tai, ką prisimename
Dar įdomiau – mūsų prisiminimai nėra neutralūs faktai. Jie kinta priklausomai nuo dabartinės nuotaikos ir gyvenimo situacijos.
Kai jaučiamės nesaugūs – prisimename nesėkmes ir grėsmes. Kai esame patenkinti savimi – iškyla sėkmės ir džiaugsmo akimirkos. Tai vadinama nuotaikai atitinkančiu prisiminimu – smegenys automatiškai parenka tas istorijas, kurios patvirtina dabartinį jausmą.
Todėl psichologai, analizuodami žmogų, neklausia: „Ką tiksliai prisimenate?” Jie klausia: „Kodėl prisimenate būtent tai?” Pats pasirinkimas – kas iš visos vaikystės išlieka atmintyje – yra informatyvus signalas.
Kaip tai veikia kasdien
Suprasti savo dominuojantį motyvą – ne tik įdomi savianalizė. Tai gali paaiškinti daugybę dalykų.
Kodėl tam tikros situacijos jus erzina labiau nei kitus? Nes jos kerta jūsų pagrindinį siekį. Perfekcionistą labiausiai skaudina kritika. Ryšio siekėją – atstūmimas. Saugumo ieškotoją – netikėtumas ir chaosas.
Kodėl kartojate tam tikrus elgesio modelius? Nes jie tarnauja jūsų giluminiam tikslui, net jei sąmoningai atrodo nelogiški.
Kodėl su kai kuriais žmonėmis lengva, o su kitais – nuolatinė įtampa? Nes jūsų motyvai arba dera, arba konfliktuoja.
Praktinis pritaikymas
Jei norite geriau suprasti save ar kitą žmogų, pabandykite šį pratimą.
Paklauskite savęs (arba kito): kokie trys ankstyviausi prisiminimai iš vaikystės? Ne svarbiausi, ne ryškiausi – tiesiog pirmieji, kurie ateina į galvą.
Tada pažiūrėkite į temas: ar juose dominuoja pasiekimai ir vertinimas? Santykiai ir artumas? Baimė ir nesaugumas?
Palyginkite su dabartine elgsena. Ar matote ryšį?
Ir svarbiausia – nepulkite daryti galutinių išvadų. Vienas prisiminimas – ne diagnozė. Bet keli nuoseklūs signalai iš skirtingų gyvenimo sričių – jau vertingas žemėlapis.
Žmogaus asmenybė – ne paslaptis, kurią galima atrakinti vienu raktu. Bet ankstyvieji prisiminimai – gera vieta pradėti ieškoti.
