„Kodėl jūs tiek daug valgote grikių?” – paklausė italas kolega, kai pietų metu pasiėmiau grikių košę su spirgučiais. Jam tai atrodė keista – kaip valgyti kažką, ko jis nėra matęs jokiame restorane už Baltijos ribų. O man – tai buvo tiesiog pietūs, tokie patys kaip vakar ir užvakar.
Pasirodo, grikiai, miežiai ir soros – trys javai, kurie Lietuvoje stovi ant kiekvieno stalo – likusiame pasaulyje beveik nežinomi. Ir tai ne dėl to, kad jie prasti. O dėl to, kad pasaulis pasuko kita kryptimi.
Kodėl grikiai čia, o ne ten
Globalus žemės ūkis susitelkė į tris milžinus – kviečius, ryžius ir kukurūzus. Jie duoda didžiausius derlius, geriausiai tinka masinei gamybai ir valdo tarptautinę maisto rinką. Bet Lietuvoje klimatas ir dirvožemis diktuoja savo taisykles.
Grikiai auga ten, kur kiti javai nepasiseka – nualintoje žemėje, su minimaliu tręšimu, atlaikydami nenuspėjamus oro svyravimus. Kviečiams reikia derlingos dirvos ir pastovių sąlygų. Grikiai – ne. Todėl šimtmečiais Lietuvos ūkininkai rėmėsi būtent jais – ne iš nostalgijos, o iš būtinybės.
Bet yra ir dar viena priežastis, apie kurią retai kas pagalvoja. Grikiai priklauso nuo vabzdžių apdulkinimo – jų žiedai yra vienas geriausių nektaro šaltinių bitėms. Sovietmečiu tai tapo strateginiu veiksniu: valstybės planuotojai suintensyvino bitininkystę, o grikių plotai buvo plečiami ne tik dėl grūdų, bet ir kaip pašaras bitynams. Iki amžiaus vidurio grikių žiedai duodavo maždaug ketvirtadalį visos Sovietų Sąjungos medaus produkcijos.
Šis simbiotinis ryšys – grikiai maitina bites, bitės apdulkina grikius – įsitvirtino taip giliai, kad net žlugus Sovietų Sąjungai, jis niekur nedingo. Lietuvos bitininkai ir ūkininkai iki šiol dirba kartu – ir grikiai lieka jų bendras pagrindas.
Daugiau nei maistas – tai tapatybė
Lietuviams grikiai, miežiai ir soros nėra šiaip produktai. Jie žadina vaikystės prisiminimus – senelės košę, šeimos pietus, kvapą iš virtuvės. Tai simboliai, kurie siejasi su žeme, tradicijomis ir tuo, kas esi.
Miežių kruopos buvo kaimo ekonomikos pagrindas, kai niekas kitas neaugo. Soros – seniausias javas, kuris maitino dar prieš kviečiams pasiekiant šiaurę. Grikiai – tai jaukumas, kuris niekada neišeina iš mados. Kartu šie trys javai suformavo lietuvių kulinarinę tapatybę – tokią, kokios neturi joks kitas regionas pasaulyje.
Ir maistine prasme jie nė kiek nenusileidžia. Grikiai turi visas devynias nepakeičiamas aminorūgštis – tai retas dalykas tarp augalinių produktų. Miežiai turtingi skaidulomis ir beta gliukanais, kurie padeda reguliuoti cholesterolį. Soros neturi glitimo ir tinka žmonėms su celiakija. Tai ne „seno laikų maistas” – tai šiuolaikinis maistas su šimtmečių patirtimi.
Pasaulyje dabar populiarėja kvinoja ir čija sėklos. Lietuvoje tiesiog toliau valgome tai, ką valgėme šimtmečius – ir tam nereikia jokios mados.
Kai italas kolega paragavo grikių su spirgučiais – paprašė recepto. O aš pagalvojau: gal ne mes esame keisti, kad tai valgome. Gal keista, kad kiti to nevalgo.
