Su svogūnų sėjinukais dažnas daro tą pačią klaidą, laukia, kol laiškai visiškai sudžius, o tada jau randa peraugusias arba pradėjusias leisti šaknis galvutes. Iš tikro geriausias signalas slypi ne lapuose, o kaklelyje.
Kai kaklelis suminkštėja ir suplonėja, o laiškai pradeda gulsti ant lysvės, svogūnas baigia vegetaciją. Tada medžiagos keliauja į galvutę, o ne į žalią masę, ir būtent tuo momentu derlių reikia kasti.
Kokį ženklą stebėti pirmiausia
Jei kaklelis vis dar storas ir tvirtas, svogūnas dar bręsta. Kai jis tampa minkštas, pasiduoda tarp pirštų ir kartu matosi lapų sugulimas, metas ruoštis kasti. Delsti neverta, nes drėgname rugpjūčio ore svogūnai greitai pradeda auginti naujas šaknis ir blogai laikosi.
Dar vienas signalas yra ryto rasa ir vėstančios naktys. Jei jos sutampa su lapų geltonavimu, reikėtų nelaukti sausesnio oro. Kuo ilgiau svogūnas guli subrendęs, tuo didesnė rizika, kad rūsyje jis ims pūti arba dygti.
Kaip kasti ir džiovinti
Geriau rinktis sausą saulėtą dieną. Svogūnus verta pakelti šakėmis, o ne tempti rankomis, nes taip mažiau pažeidžiamos galvutės ir kakleliai. Žemę nubrauk rankomis, o ne daužyk svogūno į svogūną.
Po kasimo laiškų iš karto nekirpk. Palik juos trims arba keturioms dienoms, kad likusios maisto medžiagos dar patektų į galvutę. Vėliau svogūnus geriausia džiovinti ne mažiau kaip savaitę, o dar geriau septynias ar dešimt dienų, gerai vėdinamoje vietoje. Jei orai blogi, džiovink po stogeliu, bet ne sandariai.
Visiškai išdžiūvusius svogūnus galima dar trumpai palaikyti šiltoje patalpoje, kad kaklelis galutinai susitrauktų. Smulkus, mažesnis nei vieno centimetro skersmens sėjinukas dažnai tinka rudens sodinimui, nes pavasarį mažiau linkęs išleisti žiedyną.
