Kaimynystė – gražus dalykas. Padedi vieni kitiems, pasiskolini cukraus, paprašai grąžti. Taip gyveno mūsų seneliai, taip gyvename ir mes. Tačiau yra ribos, kurių kai kurie žmonės niekada neperžengia – ir tai nėra šykštumas.
Vyresnioji karta turėjo savo taisykles, kurios buvo perduodamos iš lūpų į lūpas. Kai kurie daiktai tiesiog nebuvo skolinami – niekada, niekam, jokiomis aplinkybėmis. Ir tai nebuvo kaprizas ar nenoras padėti. Tai buvo apsauga.
Šiandien daugelis šypsosi išgirdę tokias „taisykles” – esą prietarai, senovės liekanos. Tačiau tie, kurie jų laikosi, tvirtina priešingai: geriau būti atsargiam, nei vėliau gailėtis.
Kodėl kai kurie daiktai ypatingi
Mūsų namuose yra daiktų, kurie atrodo paprasti, bet turi gilesnę prasmę. Jie susiję su kasdienybe, šeimos istorija, namų gerove. Liaudies išmintis juos vadino „namų saugotojais” – objektais, kurie tarsi kaupia ir saugo šeimos sėkmę.
Pasak senųjų tikėjimų, tokie daiktai sugeria namų energiją, mato šeimos gyvenimą, dalyvauja kasdienėse apeigose – valgyme, ruošoje, šventimuose. Jie tampa daugiau nei daiktai – simboliais, ryšiu su protėviais ir namų dvasia.
Tokių daiktų skolinimas, tikėta, atidaro duris svetimai įtakai ir gali išnešti iš namų tai, kas buvo kaupiama metų metais.
Pirmasis tabu: tai, kas saugo nuo blogio
Pirmas daiktas, kurio patyrę šeimininkai niekada neskolina, yra vienas seniausių žmonijos produktų. Jis buvo naudojamas apeigose, mainuose, medicinoje. Senovėje jis buvo vertinamas kaip auksas.
Kalbame apie druską.
Liaudies tradicijose druska visada turėjo ypatingą statusą. Ji buvo laikoma apsaugos priemone nuo blogio, nelaimių ir negatyvios energijos. Namuose laikoma druska tarsi „sugeria” šeimos sėkmę ir palaiko pusiausvyrą.
Paskolinti druską – reiškia išnešti dalį tos apsaugos. Todėl net jei kaimynas prašo „tik žiupsnelį”, tradiciškai atsakymas būdavo mandagus, bet tvirtas „ne”. Alternatyva – pasiūlyti palydėti iki parduotuvės arba padovanoti (ne paskolinti) naują pakelį.
Antrasis tabu: tai, kas arčiausiai kūno
Antras daiktas susijęs su kažkuo labai asmeniškiu. Tai ne šiaip nuosavybė – tai dalis žmogaus, jo istorijos, jo tapatybės.
Kalbame apie asmeninius drabužius, ypač tuos, kurie turi šeimos istoriją – pavyzdžiui, velionės močiutės prijuostę ar mamos megztinį.
Tikėta, kad drabužiai sugeria nešiotojo energiją, jo mintis, jausmus, likimą. Skolinant tokį daiktą, tarsi atiduodi dalį savęs. O jei drabužis priklauso mirusiajam šeimos nariui – jis laikomas relikvija, saugančia ryšį su protėviais.
Net kasdienius asmeninius drabužius skolinti nebuvo priimta. Jei jau labai reikia – verčiau padovanoti visam laikui, nei skolinti ir tikėtis atgal.
Trečiasis tabu: namų širdis
Trečias daiktas yra iš virtuvės – tos vietos, kuri tradiciškai laikoma namų širdimi, šeimos susibūrimo centru, vieta, kur maistas virsta meile ir rūpesčiu.
Tai geriausias puodas arba kiti svarbūs virtuvės reikmenys.
Senovėje tikėta, kad indai, kuriuose gaminamas maistas šeimai, sukaupia šeimos darnos energiją. Kiekvienas patiekalas, išvirtas tame puode, sustiprina namų gerovę. Paskolinus tokį indą, ta energija išsisklaido, pereina į svetimus namus.
Ypač vengtina skolinti puodus, kuriuose gaminami šventiniai valgiai ar kurie naudojami per šventes. Jie laikomi šventais šeimos daiktais.
Kaip mandagiai atsisakyti
Atsisakyti kaimyno prašymo nėra lengva – niekas nenori atrodyti šykštus ar negeras. Tačiau yra būdų tai padaryti nepažeidžiant santykių.
Pasakykite paprastai: „Atsiprašau, bet šitą daiktą negaliu skolinti – šeimos tradicija.” Dauguma žmonių supranta ir gerbia tokius dalykus, net jei patys netiki.
Pasiūlykite alternatyvą. Vietoj druskos – pasiūlykite palydėti iki parduotuvės. Vietoj puodo – pasiūlykite kitą, mažiau „svarbų” indą. Vietoj drabužio – padėkite surasti panašų pigiai.
Svarbiausia – kalbėti tvirtai, bet maloniai. Tai ne šykštumas, o namų ūkio gerovės priežiūra.
Jei vis dėlto paskolinote
Gyvenime būna visko. Jei vis dėlto paskolinote vieną iš šių daiktų ir dabar nerimstate – senovės tradicijos turi ir tam sprendimą.
Kai daiktas grąžinamas, jį reikia „apvalyti”. Druską, jei paskolinote ir gavote atgal naują pakelį, galima tiesiog išmesti ir nusipirkti savo. Drabužius – išskalbti ir išdžiovinti saulėje. Indus – nuplauti su druska arba tiesiog gerai išplauti ir palikti saulėje kelias valandas.
Po to daiktą grąžinkite į jo įprastą vietą ir daugiau dėl to nesukite galvos. Svarbiausia – ateityje prisiminti šią pamoką.
Prietaras ar išmintis?
Kiekvienas pats sprendžia, kuo tikėti. Galbūt tai tik senovės prietarai be jokio pagrindo. O galbūt – kartų kartomis kaupta patirtis, užkoduota paprastose taisyklėse.
Viena aišku: šios tradicijos išliko šimtmečius ne be priežasties. Ir net jei netikite energijomis ar simboliais – ribų turėjimas ir jų gynimas yra sveika praktika bet kuriuose santykiuose, įskaitant kaimyniškus.
Kaip sakydavo senoliai: „Geriau būti atsargiam nei vėliau verkti.”
