Viskas prasidėjo kaip iš atviruko: švelnus kilimas, panoraminiai vaizdai, ramus pokalbis su nepažįstamais. Stovėjau perpildytame krepšyje tarp dvidešimt dviejų žmonių ir galvojau – kodėl taip ilgai atidėliojau šią patirtį.
O tada prasidėjo nusileidimas.
Pirmą smūgį pajutau stubure. Antrą – keliuose. Trečią kartą krepšys atšoko nuo žemės ir apsivertė. Viskas nutiko per kelias sekundes, bet mano kūnas prisimins tai savaites.
Ir niekas – nei gidas, nei operatorius, nei tos blizgios reklamos – apie tai neužsiminė.
Romantika, kuri baigiasi ant žemės
Pardavimo tekstuose matote saulėtekį, šampano taures ir begalinį horizontą. Ko nematote – tai dvidešimties žmonių, susigrūdusių pintame krepšyje, be jokių saugos diržų, laukiančių momento, kai žemė juos pasitiks.
Kieti nusileidimai nėra išimtis. Jie – taisyklė, apie kurią nutylima.
Pilotai negali kontroliuoti vėjo prie žemės taip, kaip aukštyje. Krepšys neturi amortizatorių. O keleivių skaičius – dažnai maksimalus, nes kiekviena tuščia vieta yra negauti pinigai.
Inercija koncentruojasi į pėdas ir stuburą. Neprisitvirtinti daiktai tampa sviediniais. Apverstas krepšys sukuria traiškymo taškus. Tai fizika, ne nelaimė.
Instruktažas, kurio negavau
Po skrydžio kalbėjau su kitais turistais. Daugelis patyrė tą patį šoką. Niekas nesitikėjo tokio nusileidimo. Niekas negavo instrukcijų, kaip pasiruošti smūgiui.
„Mums sakė tik laikytis už krašto,” – pasakė moteris su mėlyne ant peties.
Tačiau laikytis už krašto – blogiausia, ką galite padaryti. Apvirtimo atveju rankos lieka išorėje, o kūnas – spąstuose.
Profesionalūs pilotai moko kitaip: žema, pakopiška stovėsena, pėdos pečių plotyje, keliai sulenkti, laikytis už vidinių krepšio laikiklių. Galvą saugoti dilbiais. Po kontakto – stabtelėti, įvertinti sužeidimus, tik tada judėti.
Šito turėjau išgirsti prieš pakylant. Ne perskaitęs vėliau internete.
Ką operatoriai slepia už gražių nuotraukų
Romantinės prielaidos neturėtų pakeisti dokumentuotos kompetencijos. Bet dažniausiai taip ir nutinka.
Blizgios nuotraukos, penkių žvaigždučių įvertinimai, gražūs tekstai – visa tai užgožia klausimus, kuriuos turėtumėte užduoti prieš sumokėdami. Kiek keleivių bus krepšyje? Koks piloto patirtis kietuose nusileidimuose? Kada paskutinį kartą tikrinta įranga? Ar yra civilinės atsakomybės draudimas?
Jei operatorius atsako neaiškiai arba bando nukreipti dėmesį į vaizdus – tai raudona vėliava.
Skeptiškas keliautojas tikrina pilotų licencijas nacionaliniuose aviacijos registruose. Prašo techninės priežiūros žurnalų. Ieško atsiliepimų, kuriuose minimas nusileidimas – ne tik saulėtekis.
Patikrinimai, kurių reikalauti prieš įlipant
Prieš mokėdami už skrydį, užduokite šiuos klausimus:
Koks maksimalus keleivių skaičius? Jei daugiau nei penkiolika – pagalvokite, ar verta.
Ar piloto licencija galiojanti ir patikrinta nacionalinėje aviacijos institucijoje?
Koks civilinės atsakomybės draudimo limitas? Ar jis apima keleivių sužeidimus?
Ar bus instruktažas prieš nusileidimą? Jei atsakymas „viskas bus gerai” – tai ne atsakymas.
Ar galite pamatyti techninės priežiūros žurnalus ir paskutinio audito datą?
Jei bent vienas atsakymas jus nervina – pasitraukite. Romantika nėra verta stuburo traumos.
Jei kas nors nutinka: ką daryti tą pačią dieną
Jei skrydis virsta ekstremalia situacija, pirmosios valandos lemia viską.
Užfiksuokite laiką, vietą, piloto vardą, įmonės pavadinimą, keleivių skaičių. Fotografuokite krepšį, nusileidimo vietą, savo sužeidimus. Surašykite liudytojų kontaktus.
Kreipkitės į medikus nedelsiant – net jei jaučiatės „normaliai”. Adrenalinas slepia skausmą. Gaukite rašytinę ataskaitą ir saugokite visus kvitus.
Pateikite įvykio pranešimą operatoriui ir vietos aviacijos institucijai. Paprašykite jų draudimo duomenų raštu. Dokumentuokite kiekvieną atsakymą.
Jei sužeidimai rimti – kreipkitės į advokatą, turintį patirties aviacijos ar turizmo bylose. Venkite skubotų susitarimų. Išsaugokite įrodymų grandinę.
Ką žinau dabar, bet nenorėjau sužinoti taip
Oro balionai – ne lėktuvai. Jie neturi saugos diržų, amortizatorių, evakuacijos planų. Viskas priklauso nuo vėjo, piloto patirties ir jūsų pačių pasirengimo.
Ramus skrydis gali baigtis smurtine pabaiga. Tai ne anomalija – tai konstrukcijos ypatybė, apie kurią niekas nekalba, nes ji nepardavinėja bilietų.
Dabar, kai kas nors pasakoja apie svajonę skristi oro balionu, aš nesakau „neskris”. Sakau: „Užduok klausimus, kurių aš neuždaviau. Ir laikykis už vidinių laikiklių, ne už krašto.”
Nes gražios nuotraukos gyja greičiau nei stuburas.
